Kintsugi (金継 jungimas auksu) atsirado XV amžiaus pabaigoje, kai Japonijos šiogūnas Ashikaga Yoshimasa išsiuntė sudužusį arbatos indą atgal į Kiniją, kad šį pataisytų. Kuomet indas grižo į Japoniją, šiogūnas tiesiog pasibjaurėjo metalinėmis kabėmis, kuriomis dubuo buvo sutvirtintas, tad Japonijos amatininkai ėmėsi ieškoti estetiškesnio rekonstravimo metodo. Kintsugi menas taip išpopuliarėjo, kad kolekcininkai sąmoningai ėmė daužyti vertingą keramiką,  kad ją būtų galima pataisyti auksinėmis kintsugi siūlėmis.

Užuot sutelkusios dėmesį į keramikos kūrinio trūkumus, auksinės siūlės pabrėžia juos ir taip švenčia netobulumo grožį. Taisant tokiu būdu gaminys tampa unikalus ir asmeniškas. Nekaltinsiu jūsų, jei tyčia imsite daužyti mėgstamą keramiką...

Amatininkai, kurie taisydavo sudužusius arbatos dubenėlius ir kitą keramiką, naudojamą arbatos ceremonijose, buvo japonų lako meistrai, kurie įgudusiomis rankomis įvaldydavo ne vieną lako metodą. Be kintsugi šie meistrai užsiimdavo ir maki-e technika, kuri primena kintsugi dėl aukso miltelių panaudojimo, jie taip pat gamino įvairius lakinius dėklus, dėžutes ir kitus objektus. Tradiciškai kintsugi procesas reikalauja japoniško lako, žinomo kaip urushi, kuris gaminamas iš medžio sulos. Šia medžiagą japonų meistrai jau daugiau nei 9000 metų naudoja kaip klijus, glaistą ar dažus.