Apie mane
2019-ųjų pabaiga man buvo ypatinga - prasidėjo mano vidinė kova su savimi: lankiau terapiją, kad atsikratyčiau savo tuometinės palydovės - depresijos. Buvau tokia pasimetusi, kad nebesuvokiau savo norų, pamečiau visus tikslus, jaučiausi tarsi užburtame rate - nebegalėjau ištrūkti iš, kaip tada atrodė, bežlungančio savo gyvenimo.
Mačiau susirūpinusius artimųjų bei draugų žvilgsnius, kurie ragino ieškoti džiaugsmo - veiklų, kuriose vėl matyčiau prasmę, kurios mane džiugintų, ir, galbūt, vėl įžiebtų manyje aistrą gyventi, padėtų priimti gyvenymo iššūkius atvira širdimi, stengtis kovoti dėl savo ateities.
Kartą pamačiau įdomią nuotrauką - iki šiol nebuvau mačiusi nieko panašaus. Nuotraukoje buvo vaizduojama lėkštė, papuošta aukso gijomis, kurios, tarsi venos kūne, pulsavo gyvybe. Ji akimirksniu užvaldė mano mintis, prikaustė dėmesį, nebegalėjau atsitraukti - turėjau išsiaiškinti, kas tai. Dabar suprantu, turbūt, todėl, kad nuo pat pirmos akimirkos toje nuotraukoje pamačiau save.
Taip į mano gyvenimą atėjo Kintsugi - japonų menas priimti netobulumą ir pamilti savo trūkumus. Atradau dalelę savęs jame, nes mintis, jog sudužęs daiktas neturėtų būti išmestas, puikiai tiko mano tuometinei būsenai apibūdinti: buvau sudužusi savo viduje, norėjau, bed nežinojau kaip tas dalis surinkti, sulipdyti ir prikelti ankstesniąją save naujam gyvenimui. Mane sužavėjo Kintsugi technikos grožis - kaip galima suklijuoti ir prikelti daiktus naujam gyvenimui, atskleidžiant jų netobulą grožį ir tuo pat metu įamžinant asmeninę istoriją, mano atveju - kovą su depresija, ėjimą išgijimo link bei savotišką savęs rekontstrukciją.
Oksana Tkačenko, Visaginas.